LTInfo.lt
Informacija pagal viešuosius pranešimus

Teisininko komentaras. Galimybių pasas vaikams – apynasris vaikystei

0

Dr. Justas Sakavičius

Nuo gruodžio 28 d. Lietuvoje įsigalios vaikų nuo 12 metų teisių ir laisvių ribojimai. Tačiau ne visų vaikų, o tik tų, kurie neturės valdžios atstovų primesto galimybių paso. Ką tai praktiškai reiškia vaikams?

Pirmiausia tai, kad vaikai bus sugrupuoti į dvi kategorijas – turinčius galimybes ir jų turinčius mažiau. Atrodo, jau dešimtmečius Lietuvoje stengiamės užtikrinti visų asmenų, o taip pat ir vaikų, tarpusavio lygybę, užkirsti kelią patyčioms, kylančioms dėl įvairių skirtingumų, tačiau „galimybių pasas“ nubraukia visas mūsų pastangas bei sukuria naujas prielaidas toms patyčioms atsirasti.

Žinote, prieš kelias dienas mano vienuolikmetė dukra manęs paklausė: „Tėti, manęs draugės klausia, ar aš skiepysiuosi, kai man bus dvylika? Aš negaliu pasakyti, jog nenoriu to daryti, nes būsiu apšaukta antivaksere.“ Tai – puikus pavyzdys, kaip suaugusių susipriešinimas ir šių dienų bendravimo antikultūra skverbiasi jau ir į vaikų vaikiškus gyvenimus. Galimybių pasas vaikams tam sudaro puikiausias prielaidas.

Vaikai – specialios teisinės apsaugos reikalaujantys teisės subjektai Vaikai – tai ne sumažintos suaugusiųjų kopijos, o individualios, specifinius poreikius turinčios asmenybės.

Būtent todėl teisinis reguliavimas vaikams numato specialų teisinį statusą su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis apsaugomis. Pavyzdžiui, tarptautinė Junginių Tautų Vaiko teisių deklaracija, priimta dar 1959 metais, pirmu principu įvardina draudimą diskriminuoti vaikus jiems naudojantis deklaracijoje numatytomis teisėmis, o kitas dokumentas – 1995 metais Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija antrame straipsnyje numato draudimą diskriminuoti vaikus konkrečiai dėl jų sveikatos būklės. Ta pati nediskriminavimo nuostata pakartota ir mūsų nacionaliniame teisės akte – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, nediskriminavimą išskiriant kaip savarankišką vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimo principą.

Vaikystę valstybė saugo sudarydama vaikams sąlygas žaisti. Sakydamas žaisti, turiu omenyje bet kokią vaikų veiklą, kuria jie užsiima tam, kad pažintų pasaulį ir taip tobulėtų, t. y. susitikti ir bendrauti su draugais, švęsti šventes, gimtadienius, leisti laiką su šeima, dalyvauti sporto, meno renginiuose ir kitaip visapusiškai tobulėti kitų žmonių apsuptyje. Ne veltui jau minėta Vaiko teisių deklaracija numato: „Vaikas turi turėti visas galimybes žaisti ir linksmintis; žaidimų ir pramogų tikslai turėtų būti tie patys, kaip ir mokslo; visuomenė ir valdžios organai turi stengtis, kad ši teisė būtų įgyvendinta.“

 Kaip pritaikius galimybių pasą vaikams bus užtikrinta vaikų teisė žaisti? Teigiant, kad vaikams nebus ribojamos teisės ugdytis, yra nepasakoma, kad vaikiškas „galimybių pasas“ bus beveik toks pats draudimų ir baudimų rinkinys, koks taikomas suaugusiesiems, išskyrus tris išimtis: vaikams nebus ribojamos teisės į formalųjį švietimą, neformalųjį švietimą (iki 30 asmenų) ir švietimo pagalbą. Paaiškinu paprastais žodžiais, ką tai reiškia. Formalusis švietimas – tai teisė dalyvauti mokymosi procese mokykloje, neformalusis – tai teisė lankyti būrelius, dalyvauti stovyklose ir pan., o švietimo pagalba – tai tokia biurokratinė Švietimo įstatyme nustatyta sąvoka: „t. y. mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams), mokytojams ir švietimo teikėjams specialistų teikiama pagalba, kurios tikslas – didinti švietimo veiksmingumą.“

Visos kitos veiklos 12 metų ir vyresniems vaikams be galimybių pasų bus užvertos. Dar kartą įsiklausykime, kaip skamba vadinamojo „galimybių paso“ draudimas, kuris, mano nuomone, nuo gruodžio 28 d. bus taikomas ir suaugusiems, ir vaikams nuo 12 metų: „kontaktiniu būdu paslaugos teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku (toliau – renginiai) organizuojami <…> kai aptarnaujami ar paslaugomis naudojasi tik asmenys, atitinkantys vieną iš šių kriterijų.“

Taigi, kalbėdami apie vaikų teisių apribojimą „galimybių pasu“ mes turime kalbėti ne tik apie apribotas „pramogas“ (kiną ar kavines), kaip mėgsta sakyti mūsų valdžios atstovai, bet turime žvelgti plačiau – vaikai apskritai negalės dalyvauti jokiuose komerciniuose ar nekomerciniuose pramogų, sporto ar meno renginiuose (varžybose, konkursuose). Ar tokiu būdu mes nežlugdome būsimų talentų? Galimybių paso gavimas vaikams – komplikuota procedūra Taip pat kaip praktikuojantis teisininkas negaliu neaptarti praktinių problemų, susijusių su galimybių pasu vaikams.

Antra, testuojantis įprastu PGR testu galimybių pasas vaikams nuo 16 metų galios tik 72 valandas nuo testo atlikimo momento. Įvertinant, kad testo rezultato dažnai gali tekti palaukti iki 24 valandų, tikėtina, kad realus galimybių paso šiems vaikams naudojimo terminas sutrumpės iki 48 valandų. Trečia, nors teigiama, kad galimybių pasas jaunesniems kaip 16 metų vaikams galios 7 dienas, vaikai nuo 12 iki 16 metų, jeigu norės turėti daugiau galimybių, privalomai turės būti testuojami kaupinių PGR metodu mokyklose. Primenu, kad šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad mokinių tėvai turi teisę laisvai pasirinkti vieną iš trijų alternatyvų: 1) apskritai netestuoti savo vaiko; 2) testuoti kaupinių PGR testu kartu su kitais šešiais klasės draugais; 3) testuoti greituoju antigeno testu. Matome, kad galimybių paso mechanizmas šias alternatyvas tėvams susiaurina, praktiškai paliekant tik vieną – testavimasi kaupinių metodu. Svarbu įsivaizduoti, kaip praktiškai veiks testavimas kaupinių metodu ir galimybių paso gavimas. Įsivaizduokite, kad, pavyzdžiui, pirmadienį kaupinių metodu buvo surinkti šešių mokinių tyrimai, iš kurių vienas po 24 valandų (nes tokį terminą nustato teisės aktai rezultatui pateikti), t. y. antradienį, pasirodė esąs teigiamas. Kadangi po kaupinių tyrimo nėra aišku, kuris iš vaikų yra užsikrėtęs, toliau algoritmas nukreipia visus šešis mokinius atlikti įprastą PGR tyrimą. Todėl visi registruojasi PGR tyrimui trečiadieniui, o šio tyrimo rezultato tikisi ketvirtadienį. Galiausiai, paaiškėjus, kad jūsų vaiko įprastas PGR tyrimas neigiamas, penktadienį tėtis ar mama vaikui sugeneruoja galimybių pasą (nes jį reikia sugeneruoti per „esveikatą“ naudojantis el. parašu, kurio vaikai neturi), jį atspausdina ar persiunčia vaikui į mobilų įrenginį. Taigi galimybių pasu vaikas gali naudotis tik vieną darbo dieną. Kitą savaitę testuotis reikės iš naujo ir neatmestina, kad situacija gali kartotis.

Todėl tenka apgailestauti, kad testavimas kaupinių metodu gali būti ne toks jau sklandus būdas galimybių pasui gauti. Kita vertus, toks mechanizmas apskritai diskredituoja laisvanoriško testavimosi mokyklose idėją. Nesuprantama, kam teisės aktuose rašyti, kad testavimas mokyklose yra savanoriškas, o praktiškai sukurti tokį mechanizmą, kad tos laisvės pasirinkti nebebūtų? Nerimą kelia ir tai, kaip sąžiningai vaikai naudosis galimybių pasu. Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimai apie asmenis, bandančius pasinaudoti svetimais galimybių pasais. Už tokias veiklas teisėsaugos pareigūnai siekia taikyti baudžiamąją atsakomybę su maksimalia laisvės atėmimo bausme iki 6 metų. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar mes vaikus laikome pakankamai sąmoningais, jog jie nesusigundys pažeisti įstatymų? Ir kas už tai bus atsakingi? Vaikai? Tėvai? Vaikų teisė į „galimybių pasą“ pasiskiepijus – ar tai teisėta ir etiška? Apie vaikų teisę pasiskiepyti ir išvengti visų aukščiau paminėtų nepatogumų, manau, kalbėti neverta, nes ši teisė, panašu, su galimybių paso įdiegimu vaikams tampa pareiga. Valdžios atstovai jau nebeslepia, kad galimybių pasas – tai būdas sudaryti kuo nepalankesnes sąlygas neskiepytiems asmenims. Panašu, kad tai taikoma ir vaikams.

Vis tik manau, kad vaikų skiepijimas – tai kiekvieno tėvo, kiekvienos šeimos apsisprendimas, kuris negali būti manipuliacijų, kylančių iš valdžios iniciatyvų, dalyku. Kaip teisininkas noriu akcentuoti, kad bet kokia intervencija į žmogaus kūną, paminant asmens laisvą valią ar darant jai įtaką galimybių paso pagalba, mano vertinimu, yra negalima ir neteisėta. Tai pažeidžia laisvo informuoto sutikimo idėją, teisę į asmens kūno autonomiją bei kartu privatų asmens gyvenimą. Juo labiau, kai toks asmens teises varžantis reguliavimas nustatytas ne įstatymu, bet poįstatyminiu aktu – Vyriausybės nutarimu. Pabaigai, mano nuomone, akivaizdu, kad teisėtumo testo neišlaikančios teisinės priemonės, kurios sukurtos suaugusiems, netinka vaikams, o jas aklai taikydami galime padaryti daugiau žalos nei gauti naudos. Todėl neprarandu vilties, jog atsiras valdžios atstovų, kurie iškels „galimybių paso“ vaikams klausimo svarstymą Konstituciniame Teisme. Nes dar nevėlu apginti vaikų teisę žaisti ir galimybę džiaugtis pilnavertiška vaikyste.

Palikti atsakymą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.