LTInfo.lt
Informacija pagal viešuosius pranešimus

Iš sociologijos į programavimą pasukusi Viktorija: pagaliau supratau, ko tie programuotojai per naktis sėdi prie kompiuterio

0

Viktorija Mačiūnė, šiuo metu užimanti kokybės užtikrinimo inžinierės pareigas internetinių svetainių kūrimo bendrovėje zyro.com, mokykloje pasirinko mokytis vien humanitarinių dalykų profilį. Mergina svajojo apie psichologijos studijas, tačiau papuolė į sociologijos specialybę ir taip į ją pasinėrė, jog jau buvo viliojama siekti mokslų daktarės laipsnio. Tačiau po kelerių metų vis tik nusprendė išmėginti technologijas ir tarsi iš naujo pradėjo savo karjeros kelią tiksliųjų mokslų pasaulyje bei įmonėse, kur buvo vienintelė moteris programuotoja. Šiandien V. Mačiūnė yra atsakinga už svetainių šablonų kūrimo platformos zyro.com produktų kokybę. Viktoriją kalbinusi „Lietuvos Junior Achievement“ vadovė Andželika Rusteikienė padarė išvadą, kad karjeros kelias ne visuomet būna tiesus ir iš anksto nuspėjamas.

Į technologijų sritį patraukė užsakymų valdyti nebespėjęs vyras

Viktorija prisimena vienuoliktoje klasėje norėjusi tokios specialybės, kuri leistų padėti žmonėms. Artimiausia jai buvo psichologija – šioje specialybėje galėjai prisiliesti prie kasdienių žmogaus rūpesčių, problemų ir palydėti jį kelyje į sprendimą. Vis tik merginai į psichologiją įstoti nepavyko, tačiau jos pirmam pasirinkimui artima specialybė buvo sociologija. V. Mačiūnė įstojo į šį kursą.

„Man tai pasirodė labai įdomus mokslas, kai tau jau nebereikia „lįsti į žmogų“ kaip į individą, bet gali jį tyrinėti visos kultūros, visuomenės kontekste, tirti visą grupę žmonių. Kartu prasideda ir antropologija, žmonių grupių sąveikų, veiksmų tyrimas, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip,“ – kalbėjo pašnekovė.

Ir nors dalis dėstytojų jau tikėjosi, kad Viktorija tuoj pradės siekti mokslų daktarės laipsnio, į programavimo ir technologijų sritį merginą patraukė vyras. Jis buvo laisvai samdomas programuotojas ir ėmė gauti tiek užsakymų, kad net pasikvietus į pagalbą bičiulį, visko suspėti tapo neįmanoma.

„Atsirado poreikis papildomiems programuotojams, o kartu – ir žmogui, kuris tuos procesus suvaldytų. Ir čia atsiradau aš. Be techninių žinių, be programavimo žinių, naujame sketoriuje, tačiau pakankamai gerai suprantanti, kaip sąveikauja žmonės ir kaip valdyti procesus. To išmokau būtent sociologijos studijose. Taigi prisijungiau prie vyro laikinai, kol jo kuriamas verslas įsivažiuos. Ir kaip sakoma – nieko nėra amžinesnio už laikiną,“ – šypsosi V. Mačiūnė.

Eisiu ieškoti savo smėlio dėžės“

Dirbdama kartu su vyru ji bendraudavo su klientais, testuodavo sukurtas elektronines parduotuves, skirstydavo užduotis programuotojams ir sekdavo darbų atlikimo terminus, apmokydavo klientus dirbti su naujai sukurta svetaine bei turinio valdymo sistema. Taip ji dirbo trejus metus, tačiau pajuto atsirandančią trintį.

„Kadangi turi dvi smėlio dėžės: namus ir darbą – ir čia žaidi, ir ten žaidi. Atsiranda lyg ir trintis – kastuvėlio nepasidalini, kibirėlio nepasidalini ir galiausiai reikia nuspręsti, kaip atsidalinti tomis smėlio dėžėmis. Kadangi viskas prasidėjo nuo vyro, jis programuotojas, jo visos šaknys toje įmonėje, nusprendėm, kad čia bus jo smėlio dėžė, o aš eisiu ieškoti savo,“ – metaforiškai situaciją apibūdino Viktorija.

Norėdama geriau suprasti programuotojus bei jų atliekamus procesus, V. Mačiūnė ir pati apsisprendė išmokti programavimo.

„Nuo minties iki pradėjimo (programuoti – red. past.) užtrukau pusantrų metų. Buvo svarstymai, pliusų ir minusų dėliojimas. Nebuvo taip, kad sugalvojau ir pradėjau. Kodėl? Apie programavimą galvojau labai stereotipiškai (prisiminiau „Matricos“ filmą): kad ten yra daug skaičiukų, reikia kažkokias kombinacijas mokėti, jas suvesti ir suprasti. Vadinasi, daug loginio mąstymo, o aš niekada negalvojau, kad galiu įveikti tuos dalykus, kad galiu sėdėti „prie kodo“, kurti algoritmus, skaičiuoti, programuoti,“ – prisimena pašnekovė.

V. Mačiūnė programuotojus įsivaizdavo kaip intravertus, kurie kuria kodą, kapstosi prie jo iki išnaktų. Ji nepasitikėjo savimi ir nerimavo, ką pagalvos darbdaviai, skaitydami jos CV ir matydami šešerius metus sociologijos srityje, savanorystės patirtis „Vaikų linijoje“ bei vaikų stovyklose ir staiga netikėtai – norą užimti programuotojos pareigas.

Vienintelė moteris programavimo kursuose

Tačiau postūmiu vis tik užsirašyti į tinklalapių programavimo kursus tapo motinystės atostogos ir po jų atrasta Lietuvos užimtumo tarnybos programa, kuri leido padengti kursų išlaidas (programa buvo skirta norintiems persikvalifikuoti ar įgyti daugiau kompetencijų jau turimoje srityje). „Kaunas Coding School“, kurioje intensyviai programavimo mokėsi Viktorija, ji buvo vienintelė moteris. Ar programavimo specialybė vis dar laikoma „nemoteriška“?

„Dėl stereotipų, aš nežinau, ar visuomenė sukuria stereotipus dėl IT sektoriaus, ar patys juos susikuriam, bet manau, kad greičiausiai tai atėjo iš vaikystės. Mes esam ta karta, kuri pirmoji gavo personalinius kompiuterius ir aš labai gerai atsimenu, kad buvau ketvirtoje klasėje kai jį gavau – vienintelis vaikas klasėje, turėjęs kompiuterį! Ir kas vyko? Berniukai į kompiuterius įnikdavo, žaisdavo, ilgainiui persiprogramuodavo kažkokias dalis, ardydavo, susidėdavo – ir taip toliau. O mergaitės ėjo į kiemą bendrauti tarpusavyje. Vaikinai užaugo su kompiuteriu, su kompiuterių sistemomis ir jas iš pagrindų pažino, o mes, merginos, neturėjom tokio ryšio su kompiuteriu ir todėl užaugo karta, kurios vyrukai natūraliai nuėjo į programavimą, o merginos – į kitas sritis,“ – svarstė V. Mačiūnė.

Pasak jos, šiandien užaugusi nauja karta jau nebejaučia šio skirtumo – tiek mergaitės, tiek berniukai yra vienodai pripratę prie technologijų.

Kliūtys niekada nesustabdo upės

Kursai nustebino pačią Viktoriją – gerąja prasme.

„Pati nesitikėjau, kad man taip patiks gilintis ir pagaliau supratau, ko tie programuotojai per naktis sėdi ir negali atsiplėšti, nes tai yra taip įdomu!“ – prisiminė Viktorija.

Vis tik pirmąjį darbą ji gavo tik po pusmečio, o per tą laiką kandidatavo į įvairias pozicijas, naudojosi proga nemokamai programuoti įmonėms. Tuo metu ji jau nebesvarstė grįžti į sociologiją, nors kas savaitę sulaukdavo „Ačiū, pasirinkome kitą kandidatą.“

„Galiausiai po vieno pokalbio gavau darbą, atitinkantį mano tuometines žinias. Turėjau programuoti vieno startuolio reprezentacinį tinklapį. Šis startuolis dirbo fintech srityje. Atrodė, kad pagaliau dangus atsivėrė,“ – sakė V. Mačiūnė.

Ir čia ji buvo vienintelė moteris programuotoja. Šiandien Viktorija yra kokybės užtikrinimo inžinierė įmonėje Zyro.com. Įmonė kuria internetinių svetainių šablonus ir Viktorijos darbas yra patikrinti, ar galutiniam vartotojui viskas sėkmingai veiks, ar jis galės be trukdžių ir paprastai susikurti savo internetinę svetainę. Ji netgi juokauja, jog šiame darbe reikia skepticizmo: „aha, galvojate, kad viskas čia puikiai veiks, o kas, jeigu vartotojas paspaus štai šį mygtuką ir viską ištrins?!“. Kartais ji su savo skyriaus kolegomis bando sugadinti sunkų programuotojų darbą, tam, kad vėliau to jokiu būdu nepavyktų padaryti galutiniam vartotojui.

O kas jeigu nebūtų užtekę kantrybės sulaukti pirmojo darbo pasiūlymo? Šiandien Viktorija Mačiūnė dalyvauja „Junior Achievement“ iniciatyvoje „Empowering Girls“ – ji vyksta į mokyklas susitikti su vyresnių klasių moksleivėmis, paskatinti jas nebijoti tų specialybių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo kažkoks kosmosas (arba „Matrica“).

„Kai vykstu į mokyklas, vaikų prašau įsivaizduoti upę, kurios tikslas yra jūra. Upės niekada neteka tiesiai į jūrą, jos turi kliūtis: tai akmuo, tai kažkoks medis, rąstas, kalnas – jos vingiuoja. Bet kliūtis niekada nesustabdo upės. Tik šiek tiek pakreipia kita linkme, bet tikslas lieka tas pats. Tai aš lygiai taip pat jaučiausi. Žinojau, kad tai užtruks, gali užtrukti ilgiau, negu aš tikiuosi, bet tikslas yra vienas, o tie visi „ne“ – tai tik kliūtys, kurios pakreipia į šoną,“ – sako V. Mačiūnė.

Visą Viktorijos pokalbį galite išgirsti čia:

Jaunuolių įgalinimas dar mokykloje

Projektas „Empowering Girls“, inicijuotas „Lietuvos Junior Achievement“, „The Coca Cola Foundation“ ir „Women Go Tech“, siekia įgalinti jaunuolius siekti sėkmės savo karjeroje, supažindinti su technologijų, antreprenerystės pasauliu ir paskatinti praktiškai išbandyti savo mokomosios įmonės kūrimą dar mokykloje.  

Technologijų profesionalės lankosi mokyklose, kur su mokiniais kalbasi apie sėkmingą karjerą, technologijų srities pasirinkimą. Profesionalės jau aplankė daugiau nei 100 mokyklų iš visos Lietuvos ir susitiko su beveik 5000 mokinių – daugiau informacijos apie projektą https://lja.lt/empowering-girls/.

Kotryna Kanclerytė, „Lietuvos Junior Achievement“

Palikti atsakymą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.